„Laisvės kelias: nuo Baltijos iki Juodosios jūros“ – Tatjana Narkevičienė diskusijoje Vilniuje

Rugpjūčio 27-osios vakarą Vilniuje, Totorių g. 9 / Labdarių g. 10 kiemelyje, kur Vytauto Didžiojo karo muziejus kuria Lietuvos laisvės kovų pažinimo centrą, vyko diskusija „Laisvės kelias: nuo Baltijos iki Juodosios jūros“. Tai Albino Kentros puoselėta vieta – buvusios „Miško brolių“ draugijos patalpos, kurias muziejus paverčia nauja istorine erdve; kol kas renginiai vyksta kiemelyje po atviru dangumi. Prie stalo sėdo karo istorikas, Seimo narys prof. Valdas Rakutis, parlamentarė, buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, viena iš Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė ir viena iš mūsų fondo įkūrėjų, dabar jam vadovaujanti savanorė Tatjana Narkevičienė. Diskusiją moderavo muziejaus istorikas Leonardas Augustis.

Pusantros valandos kalbėta apie vingiuotą Baltijos šalių laisvės kelią XX amžiuje ir jo kulminaciją – 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelią, apie istorinės atminties išsaugojimą, regioninį bendradarbiavimą ir šiandienines grėsmes, vis grįžtant prie už mūsų ir jūsų laisvę kovojančios Ukrainos. A. Rupšytė priminė, kad Baltijos kelias buvo „piliečių referendumas atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, o į tokią grandinę dar kartą susirinkti galima tik dėl vieno tikslo – tą nepriklausomybę išsaugoti. D. Šakalienė kalbėjo apie tai, kad Ukraina šiandien kariauja viena, kad mūsų buvimas NATO „ir yra tai, kodėl šiandien ne pas mus krenta bombos“, ir apie sunkiausią darbą – visuomenės vidinį susitelkimą. V. Rakutis prisiminė tarpukario pamoką: „Neturėjom draugų, tik labai daug priešų.“ Diskusija vyko praėjus trims dienoms po Ukrainos Nepriklausomybės dienos minėjimo Kaune, apie kurį rašėme. Žemiau – tai, ką sakė Tatjana, kiek suglaudinta ir sutvarkyta iš šnekamosios kalbos.

„Visi išvien“ – ne šiaip pavadinimas

Paklausta apie regioninį solidarumą ir fondo pavadinimą, Tatjana pradėjo nuo jo kilmės:

„Mūsų fondo pavadinimas – neatsitiktinis, ir ne todėl, kad tiesiog kviečia į vienybę. Mes dirbame Prisikėlimo bazilikoje Kaune, ir pavadinimas siejamas su šventuoju Juozapatu. Jo ikonoje rusėnų kalba parašyta: „Da vsi jedino budut“ – kad visi būtų viena. Tai ir yra mūsų fondo veiklos kredo – kad visi būtume išvien.“

Ji priminė ir Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų, 2023-iųjų kovą Seime prašiusį Lietuvos pagalbos atsilaikyti prieš ne vieną šimtmetį iš rytų einantį spaudimą ir politiniams tikslams naudojamą bažnyčią. „Mūsų pavadinimas – ne šiaip sau. Mes su Dievo pagalba bandome vienytis ir kovoti su komunistais. Ir vis grįžtame prie to paties – niekur nepabėgsi.“

„Aš gimiau tremtinių šeimoje, gimiau ir užaugau rusijoje. Kaip niekas kitas žinau, kas ta bendruomenė, ko jie pasiryžę ir ką jie gali. Ir ši veikla fonde mane labai ramina. Bandau užmigti su mintimi, kad ką galėjau – šiandien padariau. Nes kitaip sudėtinga.“

Kad tai ne vien dviejų valstybių karas, ji žino iš savo patirties – 2014-aisiais buvo Maidane, ir apie tą ekspediciją tuomet rašė „Bernardinai“:

„Čia nėra vien rusijos ir Ukrainos kova. Tikrai ne. Tai kova Dievo vaikų, Dievo žmonių už teisę gyventi dorai ir gražiai, su Dievu – prieš likučius šitos tarybinės komunistinės santvarkos. Jie ramybėje nepaliks, gyventi neduoda ir neduos. Tai vienintelis variantas – iki paskutinio atodūsio su jais kautis.“

„Žalgiris“, 1991-ieji ir laimingas bilietas

Į Lietuvą Tatjana atvažiavo 1991-aisiais, būdama 21-erių. „Dukra man sakė: geriausias tavo poelgis gyvenime – kad išvažiavai iš rusijos. Savo vaikams daviau vilties gyventi dorai ir žmoniškai.“ O apsispręsti, į kurią pusę važiuoti, padėjo, jos žodžiais, nenusakomai jausmingos Kauno „Žalgirio“ ir CSKA kovos:

„Bent jau tas penketukas rusijos kariuomenei galėjo snukin duoti kaip reikia. Ir visiškai nepaaiškinamas man reiškinys: mano tėtis, kariškis, labai aukšto laipsnio, amžinatilsį, sirgo už „Žalgirį“ – kažkas tame buvo taip neįtikėtinai charizmatiška ir žavinga. Aš labai dėkinga ir Saboniui, ir Kurtinaičiui, ir Chomičiui, ir Čivilui. Sporto aikštelė buvo vieta, kur galima buvo nevaržomai šaukti „Lietuva!“ – ir visi mintyse pridėdavo: „bus laisva“. Tą jau žinojo ir Maskvos sirgaliai.“

Pats Baltijos kelias jai liko nuotraukose, bet tas jausmas, sako ji, nepakartojamas – ir tokį patį pajuto Maidane, „kai žmonės desperatiškai, iš paskutiniųjų, kaip už orą kaunasi“. Su Kaunu ji irgi susidraugavo ne iš karto:

„Aš atvažiavau į Lietuvą 91-aisiais, ir Kaune, atrodo, tokia lietuviška aplinka. Labiausiai glumino, net kaip skausmas per kūną, jeigu kas nors sakydavo: „prie rusų buvo geriau“. Norėjosi pasislėpti. Sakau – tikriausiai Magadane kažkur labai gera buvo.“

Šiandien, jos žodžiais, turime pripažinti, kad labai atsipalaidavome – ir kad labai gerai gyvename:

„Baltijos kelias – ne tik simbolis. Tai kelias, kurį pasirinko žmonės. Reikia ne tik tą dieną atvažiuoti ir pastovėti, o eiti tuo keliu per gyvenimą. Mes tikrai labai gerai gyvenam ir turim galimybę pasidalinti. Visada sakau: pereikit savo namus, pažiūrėkit, kas jums nereikalinga – ukrainiečiams labai daug kas pravers. O kad nuo 1991-ųjų gyvenu Lietuvoje – tai savotiška laimė. Kaip loterijoje laimėjau, laimingas bilietas. Ačiū Dievuliui, kad taip davė.“

„Ukraina norėjo eiti Baltijos keliu – ir jai nebuvo leista“

Baigiamajame žodyje Tatjana priminė, nuo ko prasidėjo rusijos užpuolimas: nuo 2013-ųjų lapkričio, kai Vilniuje Viktoras Janukovyčius nepasirašė Ukrainos asociacijos sutarties su Europos Sąjunga.

„Tai labai aiškus ženklas, kad Ukraina norėjo eiti Baltijos keliu, ir jai nebuvo leista. Čia ir yra visa sąsaja: tai kelias į šviesą, kelias į laisvę nuo visokių priklausomybių – tada tampi išties nepriklausomas. Dievui nėra neįmanomų dalykų. Melskimės – mes savo veiklą pradėjome nuo maldos. Tada supratome, kad kasdienės duonos ukrainiečiams reikia kasdien. Jie prašo, o mes esame tos rankos, kurios gali ir kurios duoda. Taip ir einame tuo Baltijos keliu ranka rankon – kuo toliau nuo tų, kurie liko rytuose. Ir jau net ne einame, o bėgti reikia, neatsigręžiant. Labai skaudūs dalykai, sprendimų ne visada yra – atsisėdi, pasimeldi: „Dieve, duok sveikatos ir išminties.“ Tai va tiek.“

„Žmogus žuvo už Ukrainą, o Ukrainos himno nėra“

Diskusijai baigiantis žodį paėmė salėje sėdėjęs savanoris, pats dešimtis kartų vežęs pagalbą į Ukrainą. Jis kalbėjo apie Ukrainoje žuvusius lietuvius, kurie laidojami „atmestinai, beveik slaptai, ne valstybės lygiu“, ir apie tai, kaip sunkėja prašyti paramos. Tatjana papildė – prisiminė 2024-ųjų kovą, kai Antakalnio kapinėse buvo laidojamas Tadas Tumas, pirmasis Ukrainos kare žuvęs lietuvis:

„Kai laidojome Tadą Tumą, galvojau, kad visas Vilnius suplūs. Ir sunkiausia buvo suvokti, kiek mūsų yra mažai: sustojome prie kapo, susižvalgėme – visi pažįstame vieni kitus, ypač tie, kurie savanoriauja nuo 2014-ųjų. Viskas pagal protokolą, sugrojo Lietuvos himną. Žmogus žuvo už Ukrainą – o Ukrainos himno nėra. Žiūriu į vyrus, jie sako: „Tu gi moki, pradėk.“ Ašaros tiesiog stovi.“

„Mes turime suvokti, kad mūsų yra nedaug. Kiekvieną dieną atsikėlus reikia save priversti pagalvoti, ką šiandien galiu padaryti, kad bent vienas žmogus atsiverstų. Paramą rinkti žiauriai sunku, bet aš prašau ne sau. Sakau: man akys labai gražios – duokit, nes reikia ne man. Man iš tikrųjų seniai nieko nereikia. Pasiduoti būtų lengva. O mums duotas pats sunkiausias lygis.“

Ir apie tai, ar realu, kad užpuls: „Ukrainiečiai laimėjo aštuonerius metus – tada prasidėjo didysis karas. Buvau didžiausia pesimistė, bet kad „Iskanderais“ daužys Kyjivą – tokiai fantazijai niekam nebūtų užtekę. Gąsdink negąsdink – užpuola ir puls. Tai laiko klausimas. Šios diskusijos tikslas: pareisit namo – apmąstykit. O Baltijos kelio riboženkliai – tai ženklai, kad kelio nepamestume. Jau tikrai kažkur nuėjome, reikia sugrįžti ir dirbti.“

Visas diskusijos įrašas

Muziejus paskelbė visą pusantros valandos įrašą. Tatjanos pasisakymai: 17:56 (fondo pavadinimas, Maidanas), 45:15 („Žalgiris“ ir 1991-ieji), 60:55 (Baltijos kelias kaip pasirinkimas), 77:21 (baigiamasis žodis) ir 88:22 (Tado Tumo laidotuvės). Įrašas: Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Prisidėkite

„Mes esame tos rankos, kurios gali ir kurios duoda“ – tos rankos gali būti ir jūsų. Mėnesinė ar vienkartinė parama virsta parafinu apkasų žvakėms, kuru ir automobiliais Ukrainos gynėjams, o pora laisvų valandų – pamaina bazilikos rūsyje: savanorių tvarkaraštis čia. Ir pereikite savo namus – ko reikia labiausiai, surašėme čia.

Da vsi jedino budut – kad visi būtų viena. Visi išvien. 🇱🇹🇺🇦

Šaltiniai: Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas; diskusijos įrašas (YouTube); LRT apie Tado Tumo laidotuves (2024-03-16); Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras.